Istorija

  Žemaitija arba Žemaičiai ­ Žemaičių žemės, vėliau ­ Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės, dabar ­ vieno Lietuvos etnografinio regiono teritorija. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose kraštas vadinamas Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau ­ Žmujdź (yra ir daugiau vartojamų krašto senųjų pavadinimų atmainų). Žemaitija užima apie 21 tūkst. km². Į šią teritoriją įeina Klaipėdos, Telšių, Mažeikių ir dalis Šiaulių bei Tauragės ir Kauno apskričių. Istorikų tvirtinimu, žemaičiams pradžią davė V-VIII a. dabartinės Žemaitijos centre gyvenusi baltų gentis.

Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti nuo XIII a. (Voluinės kronika, Ipatijaus metraštis). Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi žemaičių lietuviai („Lethowini de Semethiae”). XII a. pabaigoje-XIII a. žemaičiai įsitvirtino Keklio, Mėguvos, Pilsoto žemėse, kuriose anksčiau gyveno kuršiai.

Žemaitijos gyventojai kalba žemaičių kalba (tarme), yra neblogai išlaikę tradicinį žemaičių gyvenimo būdą ir papročius.
Kuriantis Lietuvos valstybei, žemaičiais buvo vadinami visi lietuviai, gyvenę į vakarus nuo Nevėžio. Žemaitijos gyventojai siauresne prasme ir dabar vadinami šiaurės vakarų lietuviais.

Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus.

Šiaurės žemaičiams priklauso Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Kretingos, Palangos, Plungės, Telšių, pietų žemaičiams ­ Kuršėnų, Varnių, Šilalės, Kelmės, Tauragės, Raseinių, vakarų žemaičiams ­ Klaipėdos, Priekulės, Šilutės gyventojai.

http://samogitia.mch.mii.lt